Prieš pradėdami žaisti, prisiregistruokite. Pasirinktas slaptažodis galios ir kitus kartus.
Prieš žaisdami pirmiausia patikrinkite, ar įjungtas jūsų kompiuterio garsas. Jis reikalingas užduotims atlikti ir žodžių tarimui įsidėmėti. Patekę į žaidimą, garsą galite įjungti ir išjungti paspaudę dešiniame viršutiniame žaidimo kampe mygtuką su natomis.
Patekę į pradinį žaidimo puslapį, išklausykite įvadinę žaidimo istoriją, iš kurios paaiškės, nuo ko prasidėjo tolesni žaidimo siužeto vingiai. Kitus kartus istoriją galite praleisti spausdami mygtuką „Praleisti“, – tada iškart pateksite į žaidimo meniu – užduočių ratą.
Užduočių rate rasite nuorodas į 10 rašybos mokymo užduočių. Pirmą kartą žaidžiant, galima patekti tik į pirmą užduotį. Visas kitas pasieksite tik tada, kai įveiksite ankstesnes. Atlikus visas 10 užduočių, vėliau galima pasirinkti ir žaisti bet kurią, nebūtinai iš eilės.
Kiekviena užduotis turi įvadinį pasakojimą, iš kurio sužinosite, į kokią keblią padėtį pateko žaidimo veikėjai ir kaip galite jiems padėti.
Išklausę pasakojimo, turėsite pasirinkti norimą užduoties sunkumo lygį – vieną iš trijų. Suaktyvinkite lygio mygtuką, ir matysite, koks rašybos dalykas jam skirtas.
Tos užduotys, kurioms atlikti reikia mokėti rašybos taisykles, turi pagalbos mygtuką. Nepamirškite juo pasinaudoti!
Pradiniame žaidimo puslapyje, meniu sąraše, rasite punktus „Pagalba“ ir „Žodynėlis“. „Pagalboje“ į vieną vietą sudėtos visos žaidimo užduotyse pateiktos rašybos taisyklės, o „Žodynėlyje“ – abėcėlinis žaidime mokomų rašyti žodžių ir pagrindinių jų formų sąrašas. Jie taip pat neabejotinai jums pravers.
Jei įveikėte bent vieną užduoties lygį ir norite daryti pertrauką, galite išeiti iš žaidimo: esama būsena bus išsaugota automatiškai. Jeigu iš žaidimo išeisite nebaigę kurio nors lygio, žaidimo būsena ir rezultatas neišsisaugos.
Jei norite savo rezultatą palyginti su kitų žaidėjų rezultatais, pagrindiniame žaidimo meniu (užduočių rate) paspauskite mygtuką „Skelbti rezultatą“. Visi surinkti taškai pateks į geriausių žaidėjų sąrašą, kurį rasite pradiniame šio žaidimo puslapyje.
Nors žaidimas pirmiausia skiriamas 5–12 klasių mokiniams, tačiau žaisti gali visi, kam rūpi pasitikrinti, ar moka taisyklingai rašyti.
Kiekviena užduotis yra trijų sudėtingumo lygių: lengviausio, vidutinio ir sunkiausio, taigi jas galima rinktis pagal savo norą ir jėgas.
Žaidimo svetainės meniu punkte „Pagalba“ rasite ne tik svarbiausias rašybos taisykles, bet ir žaidimo įvadinių istorijų tekstus. Kai klausotės istorijų prieš atlikdami užduotis, galite tas istorijas užrašyti, o paskui pasitikrinti, ar nepadarėte klaidų. Taip pat galite paprašyti, kad tas istorijas kas nors padiktuotų jums tinkamu tempu.
Šis žaidimas turėtų sudominti tuos, kurie, gyvendami Lietuvoje, nuolat vartoja lietuvių kalbą, taip pat tuos, kurie yra nutolę nuo Lietuvos, bet jaučiasi esą lietuviai ir nenori pamiršti gimtosios kalbos.
Tikimės, kad ir kitakalbiai, besimokantys lietuvių kalbos, čia ras patrauklų būdą išmokti rašyti lietuviškai.
Atsidūręs šiandienos pasaulyje, Donelaitis, vedamas namų ilgesio ir traukos, siekia sugrįžti į 18 a. Tolminkiemį. Jam padeda žynio Lizdeikos atsiųstas Mikas (Lizdeika ir Mikas jungia visas serijos „Kieti riešutėliai“ dalis) ir kitoje ekrano pusėje esantis žaidėjas.
Donelaičio kelionė, prasidėjusi pavasarį nuo geografinio Europos centro, plėtojasi iki pat žiemos lankant įvairias Lietuvos vietas (Vilniaus universiteto biblioteka, Panevėžio Juozo Miltinio teatras, Klaipėdos laikrodžių muziejus ir kt.); epizodinių žaidimo veikėjų vardai primena „Metus“: neprisegusį saugos diržo, Donelaitį sustabdo kelių policininkai – patyręs Krizas ir darbštuolė Gryta; ieškoti seno žemėlapio padeda bibliotekos darbuotoja Katryna; laikrodžių muziejuje pasitinka išmintingasis Pričkus; Panevėžio teatre spektaklį stato režisierius Lauras, o besiruošiantį rašyti laišką žmonai Donelaitį užklumpa amtmono Teofilio Ruigio (su kuriuo jis kovojo teismuose dėl bažnyčios žemės) dvasia, – dėl Ruigio dvasios kėslų ir užsakyto žiniuonės užkeikimo Donelaitis ir atsidūrė keistame 21-ame amžiuje...
Žaidėjas, atlikdamas rašybos užduotis, gliaudo kietus riešutus. Nuo to, kiek ir kokių riešutų pavyks išglaudyti, priklausys, kokį diplomą žaidimo pabaigoje, įveikus visas užduotis, įteiks žynys Lizdeika.
Gautą diplomą su Lizdeikos parašu galima parsisiųsti ir išsispausdinti.
Vertinimo sistema pateikta lentelėje.
Sumanumas atliekant užduotis vertinamas taškais.
Kad ir ką rašytume – laišką, gyvenimo aprašymą, straipsnį, rengtume savo darbo pristatymą, raštu bendrautume su bendradarbiais ar klientais, – raštas kaip veidrodis atspindi mūsų vidines nuostatas: ar gerbiame save ir kitus, ar esame pasirengę rašyti tvarkingai ir be klaidų.
Veiklių mąstančių žmonių visuomenei reikalingi išsilavinę žmonės, o raštingumas kaip tik suteikia tam pagrindą. Tikimės, kad žaisdami šį žaidimą patobulinsite savo rašybos įgūdžius ir ji nebus jums kliūtis tobulėti įvairiose gyvenimo srityse.
Žaidime 10 užduočių. Joms parinkti tie rašybos dalykai, kurie tiesiogiai susiję su lietuvių kalbos fonetine ir morfologine sandara. O tai, kas yra susitarimo dalykas (didžiųjų ir mažųjų raidžių rašymas, žodžių rašymas kartu ir atskirai), palikta už žaidimo ribų.
Rašybos mokymasis neatsiejamas nuo tarties, kirčiavimo, morfologijos ir žodžių darybos analizės. Todėl užduotys sukurtos derinant įvairius mokymo būdus:
Kristijonas Donelaitis (1714–1780) – lietuvių grožinės literatūros pradininkas, savo kūryba įdėjęs svarbų indėlį ne tik į lietuvių, bet ir Europos literatūros plėtrą. Gimęs Mažojoje Lietuvoje (tuometinėje Prūsijos karalystėje), Lazdynėlių kaime, augęs valstiečių šeimoje, studijavo viename svarbiausių to meto kultūros židinių – Karaliaučiaus universitete – ir kartu su filosofu Imanueliu Kantu šiandien laikytinas vienu žymiausių šio universiteto absolventų.
Dvasininko kelią pasirinkęs rašytojas nestokojo ir kitų gabumų: turėjo puikią muzikinę klausą, dirbo muzikos mokytoju ir choro vedėju, gebėjo taisyti laikrodžius, meistrauti barometrus, šlifuoti stiklus, buvo padirbęs fortepijoną, išmanė teisę ir kantriai kovojo dėl bažnyčios žemės.
Iš šiandien žinomo Donelaičio literatūrinio palikimo – šešių pasakėčių, trjų vokiškai rašytų eilėraščių ir kelių kitų kūrinių – svarbiausia yra keturių dalių poema apie valstiečių (būrų) gyvenimo džiaugsmus, vargus ir rūpesčius. Manoma, kad šį epą Donelaitis rašė ilgai, 1765–1775 m., bet nesulaukė, kol jis bus išspausdintas. To ėmėsi Liudvikas Rėza: jis sudėjo keturias atskiras dalis į vieną, truputį paredagavo, pavadino kūrinį „Metais“ ir išleido 1818 m. kartu su vertimu į vokiečių kalbą.
Antikinę eilėdarą – hegzametrą – Donelaitis pritaikė lietuvių kalbos skambumui, kirčiavimo ypatybėms. Šis kūrinys 1977 m. UNESCO nutarimu įtrauktas į Europos literatūros šedevrų biblioteką. Ir šiandien jame rasime universalių, visiems žmonėms svarbių tiesų, vieno ar kito veikėjo charakteryje atpažinsime ir savo, ir mūsų bendraamžių bruožus.
Donelaičio saulė, įžiebta Tolminkiemyje, kur jis gyveno ir ėjo klebono pareigas, pagrįstai budina ir XXI amžiaus svietą. Atidžiau įsižiūrėjus, ji nušviečia ir ilgam išsikerojusias visuomenės ydas ir kviečia gyventi viežlybai, t. y. garbingai, padoriai ir tauriai.
Literatūra
Knygos, straipsniai
Daujotytė, Viktorija. K. Donelaičio lietuviškoji išmintis. Darbai apie Kristijoną Donelaitį, Vilnius: Vaga, 1993.
Daujotytė, Viktorija. Dar apie Kristijoną Donelaitį. Literatūra ir menas, 2013. Gruodžio 13 d.
Dilytė-Staškevičienė, Dalia. Kristijono Donelaičio didybė. LRT „Klasikos“ laida „Radijo paskaitos“, LRT.lt, 2014. Sausio 1 d.
Donelaitis, Kristijonas. Metai: [poema] / sudarytojas Gytis Vaškelis; įvado autorius Darius Kuolys; redaktorius Mikas Vaicekauskas; skanduotę parengė Eglė Patiejūnienė. – Vilnius: LLTI, 2013. + 1 garso diskas (CD) / [skaito Rolandas Kazlas; garso režisierė Sonata Jadevičienė]. – (Gyvoji poezija).
Jovaišas, Albinas. Kristijonas Donelaitis. [Serija Gyvenimas ir kūryba]. Kaunas: Šviesa, 1992.
Kristijonas Donelaitis. Raštai, Vilnius: Vaga, 1977.
Kuolys, Darius. Laimei – Donelaitis. Bernardinai.lt, 2014. Sausio 1 d.
Mažeikis, Gintautas. 2014-ieji: K. Donelaičio metai, tuštybės gamyba ir smėlio audros. Kaunodiena.lt, 2014. Sausio 3 d.
Musteikis, Antanas. Thomsono „The Seasons“ ir Donelaičio „Metai“. Egzodo Donelaitis. Lietuvių išeivių tekstai apie Kristijoną Donelaitį, Vilnius: Aidai, 2001.
Stankevičius, Rimvydas. Kristijonas Donelaitis ir aš. Rašytojai.lt (Lietuvos rašytojų sąjunga).
Tamošaitis, Regimantas. Donelaitis kaip duona. Rašytojai.lt (Lietuvos rašytojų sąjunga).
Vaizdo ir garso įrašai
Aktorius Rolandas Kazlas skaito „Metų“ ištraukas.
Įrašai LRT archyve.
Muzikos grupė „Liūdni slibinai“. „Pavasario linksmybės“ (daina).
Trumpametražis filmas „Donelaitis tarp mūsų“ (rež. Goda Žukauskaitė).
Kas yra rašyba?
Raštas – kalbos žymėjimo tam tikrais rašmenimis būdas. Jis yra ir kiekvienos kalbos tapatybės dalis, nes iš rašmenų galime atpažinti, kokia kalba parašytas tekstas. Be to, rašmenys kiekvienoje kalboje sudaro savitą sistemą – rašybą, t. y. sutartines taisykles, kad skirtingų žmonių užrašyta kalba būtų visiems ją vartojantiems suprantama.
Lietuvių kalbos rašyba pradėjo klostytis 16 a. ir buvo nuolat tobulinama. Jos raida neatsiejama nuo bendrinės lietuvių kalbos kūrimosi istorijos. O bendrinė lietuvių kalba, palyginti su kai kurių kitų kalbų bendrinėmis atmainomis, yra dar gana jauna.
Lietuvių kalbos rašybos principai
Lietuvių kalbos rašyba daugiausia yra fonetinė: kaip tariame (girdime), ypač balsius, taip rašome. Skirtingus garsus, atitinka skirtingi rašto ženklai. Todėl lietuvių kalbos žodynuose, išskyrus specialų tarties žodyną, nėra reikalo atskirai nurodyti tarimą, kaip kad yra kai kuriose kitose kalbose. Tačiau dėl nemažos kalbėjimo (tarties) įvairovės, kuri susiklostė dėl Lietuvoje gyvuojančių tarmių ir šnektų, taip pat kitų kalbų įtakos, lietuviškai kalbėdami ne visi vienodai ištaria tuos pačius žodžius. Lietuvių kalbos rašyba pagrįsta bendrinės lietuvių kalbos, t. y. sunormintos atmainos, tartimi.
Be fonetinio (garsų atitikimo) principo, lietuvių kalbos rašyba paremta ir morfologiniu principu: tos pačios žodžių morfemos rašomos vienodai, nors dėl garsų poveikio vienų kitiems jas turintys giminiški žodžiai gali būti tariami kiek skirtingai, pvz., augti {tariame [aukti]) ir užaugo.
Kartais rašybai taikomas tradicinis (istorinis) principas, pvz., nosinės ą, ę, į, ų rodo, kad jomis užrašomi ilgieji balsiai yra kilę iš dvigarsių an, en, in, un.
Kodėl reikia mokytis rašybos?
Bendras raštas ir rašyba ne tik suartina ta pačia kalba (nors kartais skirtingomis jos atmainomis) kalbančius žmones, bet ir leidžia naudotis anksčiau sukurtu rašytiniu palikimu ir šitaip perimti tautos sukauptą istorinę, kultūrinę, dorovinę patirtį ar, paprasčiau tariant, gyvenimo išmintį. Tik raštingas žmogus gali visavertiškai įsitraukti į valstybės, visuomenės gyvenimą, darbą ir kūrybą.
Rašybos taisyklių paprastai išmokstama mokykloje, o kai rašybos sistema būna perprasta, rašybos įgūdžiai sutvirtėja, automatizuojasi ir tokie išlieka visą gyvenimą.
Prasidėjus visuotinei skaitmenizacijai, elektroninio bendravimo priemonės (elektroninis paštas, mobilieji telefonai, interneto forumai ir t. t.) buvo daugiausia pritaikytos tik anglų kalbai ir keldavo sunkumų rašyti lietuviškais rašmenimis. Todėl per pastaruosius 10–15 metų lietuviškojoje elektroninėje terpėje susidarė klaidingi „šveplo“ rašymo įgūdžiai, pastebimai pradėjo menkti ne tik mokinių, bet ir gerokai seniau mokyklas baigusių žmonių raštingumas.
Tobulėjant informacinėms technologijoms, techninių kiūčių rašyti su visais lietuviškais ženklais nebeliko (tereikia tinkamai pasirinkti savo elektroninio rašymo įrankius), tačiau seni įpročiai nedingo. Tik nuolatinis pasiryžimas rašyti visur vartojant lietuviškus rašto ženklus gali grąžinti elektroninei terpei lietuviškumą ir palaikyti taisyklingo rašymo įgūdžius, kurie būtini ne tik profesinėje veikloje.
Kuo ydingas „šveplasis“ raštas?
Kartais svarstoma, kad galima rašyti bet kaip, svarbu susikalbėti ir būti suprastam. „Šveplasis“ raštas esą tam visai netrukdo. Bet žvilgterkime: lietuvių kalboje skirtingi garsai dažnai skiria žodžių reikšmes ar žodžių formas. Jeigu skirtingus garsus užrašysime tuo pačiu ženklu, nesusipratimų neišvengsime, nes kontekstas ne visada pagelbės.
Antai „švepluoju“ raštu parašius saugokis seseliu galima perkaityti ir seselių, ir šešėlių. O ką reiškia ji tikrai pasius – ar kalbama apie siuvimą (pasiūs), ar apie pasiutimą (pasius), ar apie siuntimą (pasiųs)? Kaip suprasti užrašytą klausimą Kur mano sunus? – ar turimas galvoje vienas sūnus, ar keli sūnūs? O jeigu gaunate „šveplą“ dalykinį laišką, kurį pasirašo, tarkim, jums nepažįstama Cicirgzdyte, ir turite jai skambinti, kaip ištarsite jos pavardę?
Kokie didžiausi lietuvių kalbos rašybos sunkumai?
Bendrinė tartis retam kuriam yra gimtoji, nuo mažens girdima namie. Be to, visi esame daugiau ar mažiau veikiami nebendrinių lietuvių kalbos atmainų. Todėl bendrinės tarties, kaip ir rašto, reikia specialiai mokytis. Galime džiaugtis, kad garsinis bendrinės lietuvių kalbos pavidalas su užrašytuoju beveik sutampa, todėl perprasti lietuvių kalbos rašybą nėra sunku. Tereikia išmokti rašybos taisykles ir nuolat praktikuotis, kol susidarys reikiami įgūdžiai.
Kas sunkiausia, mokantis lietuvių kalbos rašybos ir kaip tuos sunkumus įveikti, aprašyta kiekvienos žaidimo užduoties pagalbos puslapyje APIE UŽDUOTĮ. Rašant dažniausiai kyla tokių klausimų:
• kada rašyti ilguosius, kada trumpuosius balsius (u ir ū; i ir y)? • kaip atskirti, kada rašyti e, ė arba ie; o ar uo? • kada rašyti nosines balses žodžių priešdėliuose, šaknyse ir galūnėse? • kaip išvengti supanašėjusių dėl tarimo priebalsių rašybos klaidų? • kada rašyti e, kada ia, jeigu tariama vienodai? • kada reikia rašyti priebalsį j, o kada nereikia?
Kas gali padėti mokytis taisyklingos rašybos?
Įsidėmėkite šiuos patarimus (daugiau jų rasite žaidimo užduočių pagalboje):
1) skaitykite knygas: atmintyje savaime liks taisyklingai užrašytų žodžių vaizdas, taip pat gausės žodžių ir jų reikšmių atsargos;
2) mokykitės taisyklingos bendrinės tarties: pasidomėkite, kokių mokymo priemonių – skaitmeninių plokštelių, internetinių įrankių yra sukurta;
3) mokykitės lietuvių kalbos gramatikos: žodžių ir jų formų darybos bei kaitybos, kad galėtumėte nustatyti giminiškus žodžius, atpažinti jų formas ir tinkamai pritaikyti rašybos taisykles;
4) tvirtinkite rašybos įgūdžius: rašykite diktantus, internete ir telefonuose nepasiduokite madoms rašyti be lietuviškų ženklų.
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vyr. red. Stasys Keinys. 3-ias elektroninis leid. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2011.
Kadžytė-Kuzavinienė, Liuda. Rašyba mokykloje. Kaunas: Šviesa, 1997.
Lietuvių kalbos enciklopedija. Parengė Kazys Morkūnas, redagavo Vytautas Ambrazas. 2-as patikslintas ir papildytas leidimas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008.
Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba. Parengė Nijolė Sližienė (Rašyba), Adelė Valeckienė (Skyryba). – Vilnius: Mokslas, 1992.
Lietuvių kalbos žinynas. Sudarė Pranas Kniūkšta. Kaunas: Šviesa; 1 leidimas – 1998, 5 leidimas – 2008.
Mokomasis lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodynas. Sudarė Pranas Kniūkšta, Antanas Lyberis. Kaunas: Šviesa; 1 leidimas – 1983, 12 leidimas – 2007.
Ružė, Albertas. Lietuvių kalbos rašyba. Kaunas: AESTI, 1997.
Šukys, Jonas. Kalbos kultūra visiems. Kaunas: Šviesa, 2003.
Vasiliauskienė, Virginija. Probleminiai lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos aspektai. Vilnius: Homo liber, 2002.
Turinys
I. BALSIŲ IR DVIBALSIŲ RAŠYBA
II. NOSINIŲ BALSIŲ RAŠYBA
III. PRIEBALSIŲ RAŠYBA
Vieną skaistų 1765 metų pavasario rytą vaikščiojo Kristijonas Donelaitis po savo kleboniją. Bet nedžiugino jo nei danguje besišypsanti saulė, nei sode švilpaujantys varnėnai. Neglostė akies jo paties statyta mūrinė bažnyčia nei čia pat, Šventainės upelyje, besiturškiančios antys ir besikalanti iš žemės gaivi žaluma. Klebonijos ūkio reikalų ir teismų dėl žemės išvargintas, Donelaitis jautėsi prislėgtas ir nelaimingas. Atsiduso, atsisėdo prie saulėj įšilusio akmens, burbtelėjo kažką po nosim ir nepajuto, kaip užsnūdo...
Atsibunda... ir savo akimis netiki.
Dairosi Donelaitis aplinkui. Saulė šelmiškai danguj šypsosi, varnėnai įžūliai švilpauja. Bet kažkas ne taip, nesava.
Atsistojo, žiūri – ant akmens užrašyta:
GEOGRAFINIS EUROPOS CENTRAS
„Aha, vadinasi, esu pačiam Europos vidury! O kurioj gi čia pusėj mano Tolminkiemis?“ – žvalgosi jis.
Išgirdęs netoliese kažką ūžiant, ėmė eiti garso pusėn ir, išlindęs iš miško, pamatė platų tiesų kelią.
Tik ūžt kažkas pro šalį. Ir vėl – tik ūžt spalvotos vežyklės. Kad lekia! Į vieną pusę, į kitą.
„Na ir įkliuvau, – diegteli Donelaičiui širdį. – Ką gi dabar daryti?“
Staiga jis prisiminė žynių žynį Lizdeiką, kuris yra jam padėjęs iš bėdos išsikapstyti, ir mintimis ėmė šauktis jo pagalbos.
Lizdeika staiga pajunta, kad jį kažkas šaukia, ir pagalvoja: „Negi vėl tas patrakėlis Tadas Blinda į bėdas įklimpo? Ką tik Mikas jį padoriai kirčiuoti išmokė. O kas dabar?“
Bet, pasirodo, čia ne Blinda. Pagalbos šauksmas atlėkė iš Mažosios Lietuvos poeto Kristijono Donelaičio.
Lizdeika, išklausęs Donelaičio skundą, kad šis atsidūręs nei šen, nei ten, lyg Europos vidury, sako:
– Ir koksai galas ten tave nešė? Negaliu pats į tuos laikus eiti, bet lukterk, atsiųsiu tau į pagalbą sumanų vaikį Miką.
Paskui kiek pagalvojęs mįslingai pridūrė:
– Ar tik nebus čia Teofilio Ruigio darbeliai? Regis, sumanė jis, teismų sprendimais nepatenkintas, tave pradanginti, kad jam dalis bažnyčios ir valstiečių žemės pagaliau atitektų. Pažiūrėsiu, kas mano knygoj parašyta. Na štai:
Teofilis Ruigys paprašė piktos žiniuonės, kad toji užkerėtų mėgstamą Donelaičio akmenį prie Šventainės upelio: kai tik prie jo atsisės ir ištars: ......, amžiams pradings kitapus Laiko vartų. Atgal sugrįžti galės tik tada, kai antrąkart prie to paties akmens atsisės ir vėl ištars .... . O tai reiškia – niekada!
– Bet negaliu įskaityti, ką ištars, – atsiduso Lizdeika. – Kaip tyčia toj vietoj rašalo pritiškę...
Mikas, visas įšilęs, taikėsi dar kartą mesti kamuolį į krepšį, tik pajuto, kad jį šaukiasi pats žynys Lizdeika.
Pasakęs, kad vėl reikia pagalbos, dabar jau Kristijonui Donelaičiui, Lizdeika, kaip ir prieš kelionę pas Blindą, įdavė Mikui maišelį stebuklingų riešutų ir perspėjo:
– Saugok šiuos riešutus. Jie suteiks jėgų ir išminties, o jeigu įveiksi visas kliūtis, jų kevalas skils ir į nieką pavers Ruigio žiniuonės užkeikimą. Bet įsidėmėk: kad riešutai neprarastų galios, saugokitės su Donelaičiu šešėlių! Juose žiniuonės kerai sustiprėja.
Tada Lizdeika paaiškino Mikui, kur ieškoti Donelaičio, ir jie atsisveikino.
Mikas susirūpino: žūtbūt reikia Donelaitį grąžinti namo, į Tolminkiemį, kad nepragaištų pradėti jo darbai.
Pasikalbėjus su Lizdeika, Donelaičiui net kakta išrasojo. Kyšt ranką į kišenę skepetos prakaitui nusibraukti ir užčiuopė kažkokią metalinę plokštelę. Išsitraukia, žiūri – ir vėl nieko nesupranta:
Saugokis seseliu!
As tj busiu. Mikas ; )
„Būtų panašu į Miko žinią. Bet ką ji galėtų reikšti? Ir kokių seselių turėčiau saugotis?“ – ėmė spėlioti jis.
Donelaičiui pakelėj bemindžikuojant ir dairantis Miko, sustoja viena blizganti vežyklė. Atsidaro durelės ir iš vidaus jaunikaitis šūkteli: „Sėsk, tėvuk, pavešiu!“
„Turbūt čia ir bus Mikas“, – pamanė Donelaitis ir įsiropštė į tą mažą kambariuką.
Durelės pokšt, vežyklė ūžt ir lekia.
– Tai Mikas būsi? – klausia Donelaitis.
– Kad ne, – aš Merčiukas.
Nespėjo jis išklausinėti Donelaičio, kur šis keliaująs, o čia tik braukšt kelių policija ir stabdo automobilį.
– Kelių patruliai Krizas ir Gryta, – prisistatė policininkai.
– Kodėl važiuojate neprisisegęs saugos diržo? – kreipėsi Krizas į Donelaitį.
Šis nustebo:
– Ėgi kas čia per daiktas?
Na ir pasitaikyk šitaip! Donelaitis neturėjo nė už ką baudos susimokėti, tai kelių patruliai jį pasisodino į savo automobilį ir nusivežė į Vilniaus policijos nuovadą.
Laimė, čia jau laukė Mikas. Donelaitis apsidžiaugė, jį pamatęs, ir sako:
– Ne savo valia čia atsidūriau, bet Lizdeika žadėjo, kad padėsi man parkeliauti namo, į Tolminkiemį.
– Gerai, – sako Mikas. – Nuo Vilniaus toloka, bet ką nors sugalvosim. Tik pirmiau reikia, kad mus iš nuovados paleistų.
Vos pradėjo Mikas aiškinti policininkams, kad prieš juos – garsus poetas, o Krizas apsidžiaugė ir sako:
- Tai gal galėtumėt man pagelbėti? Po savaitės turėsiu atlikti valstybinės lietuvių kalbos testą ir gal pavyks gauti paaukštinimą tarnyboje. Bet kiek treniruojuosi, nelengvai man sekasi.
– Jei tik tiek, – kimbam į darbą, – tarė Mikas.
Išsilaisvinus iš nuovados, Mikui galvoje jau brendo planas, kaip sugrąžinti Donelaitį namo. Pirmiausia reikia žemėlapio! Ir ne bet kokio, o senovinio, kad būtų aišku, kurgi tas Tolminkiemis.
O senų žemėlapių būna…
Taip! Mikas prisiminė – mokytoja kartą jų klasę buvo nusivedusi apžiūrėti senųjų Vilniaus universiteto rūmų. O ten yra biblioteka, kur daugybė senų knygų ir žemėlapių.
Mikas su Donelaičiu nusigauna į universitetą. Kieme prie centrinių rūmų, prisibijodamas, ką pamanys Donelaitis, nedrąsiai parodo jam jo paties paminklą. Laimė, iš tolo Donelaitis neįžiūri, kokios datos ten parašytos. Keliauti laike – rizikinga...
Pro sunkias duris patekę į rūmus, keliautojai ieško bibliotekos. Juos sustabdo bibliotekininkė Katryna ir paprašo skaitytojo pažymėjimų. O iš kur jie turės?
Bet Katrynos būta sukalbamos. Sužinojusi, ko šiems keistuoliams reikia, ji pirmiausia duoda užduotį:
– Sutvarkykite štai tas skaitytojų grąžintas knygas ir tada galėsite apžiūrėti žemėlapius.
Knygas tvarkyti reikėjo atidžiai. Biblioteka kompiuterizuota, o knygos turi savo kodus ir vietas lentynose. Netiksliai pataikysi – signalizacija netylės.
Mikas dar žvilgtelėjo į Katryną. Ji pasiėmusi knygą atsisėdo prie savo stalelio. Tai buvo...
Gavę iš bibliotekininkės senovinį žemėlapį, Mikas su Donelaičiu nusibraižo kelionės planą. Pirmiausia reikia nusigauti į Žaslius, kur gyvena Miko seneliai.
Atsisveikinę su bibliotekininke, jie nuvažiuoja į autobusų stotį, sėda į autobusą, ant kurio užrašyta: VILNIUS–ŽASLIAI.
O po šilto pavasario seneliai jau kasa ankstyvąsias bulves. Ir du talkininkai pačiu laiku.
Tik bėda: pajutę šviežių bulvių kvapą, naktį šernai gerokai pamažino derlių. Reikia gelbėti, kas liko.
Donelaitis imasi meistrauti šernų baidyklę. Nusileidus saulei ir pranykus visiems šešėliams, abu su Miku pasislepia bulvių lauko pakrašty ir laukia šernų. Rūpi išbandyti, ar gerai veikia baidyklių mechanizmas.
Donelaitis, kad neprailgtų, kažką sau po nosimi murma. Mikas spėja nugirsti:
– O šernai, miške bekriuksėdami, to ir telaukė ir, sutemus visai, tuoj į pamiškę traukė...
Bulvių derlius sudorotas. Nuo Žaslių pasienis čia pat, o už sienos ir Tolminkiemis nelabai toli. Donelaitis su Miku sėda į traukinį.
Pasieniečiai tikrina vizas, bet mūsų keleiviai jų neturi, ir ką gi – Kybartuose tenka išlipti.
Begalvodami, ką daryti, kavinėje jie susipažįsta su Bleberiu, kuris pasirodo besąs vairuotojas ir netrukus veš Kybartų mokinius į Kauną, į chorų konkursą. Donelaitis, praradęs viltį šiandien pasiekti namus, su Miku nutaria keliauti kartu.
Į Kauną suvažiavo daugybė chorų iš Lietuvos ir kaimynių šalių. Bet čia paaiškėjo, kad apsirgo Anykščių mokinių choro dirigentas. Mokiniai nuliūdę – negi, šitiek dirbus, teks važiuoti namo it musę kandus?
Donelaičiui sublizga akys. Ką ką, o jau su choru tvarkytis tai jis moka! Apsiėmęs padirbėti su Anykščių choristais, pradeda repeticijas. Iškart paaiškėja, kad ne visi mokiniai gerai taria ilguosius ir trumpuosius balsius. O dainuojant jie turi būti aiškiai girdimi! Donelaitis kantriai, bet griežtai imasi mokyti choristus, kuo skiriasi žodžiai lupa ir lūpa, tiko ir tyko. Kas nepasistengs, turės per konkursą sėdėti žiūrovų salėje!
Anykštėnai, Donelaičio vadovaujami, pasistengė, ir ne veltui. Antra vieta chorų konkurse – visai neblogai! Ir apdovanojimas puikus – ekskursija į Klaipėdą, į Jūros šventę. Negi Donelaitis su Miku jos atsisakys?
Klaipėdoje skamba muzika, ūžia atrakcionai, pakrantėje plūduriuoja dailūs, įvairiaspalvėmis vėliavėlėmis išpuošti laiveliai... Atvykėlius apsupa šventiškas šurmulys, nosį kutena gaivus nuo jūros dvelkiantis vėjelis. Akinamai švyti baltos burės jūroje, ir akimirką Donelaitis net pamiršta, kad turi grįžti į Tolminkiemį.
Miką traukia burlaivių lenktynės. Paaiškėja, kad visi, kas tik nori, gali jose dalyvauti! Donelaičio ilgai kalbinti nereikėjo...
Bevaikštant po Klaipėdą, Donelaičio akys užkliūva už dailaus plakato su laikrodžiais. Mikas paaiškina, kad tai kvietimas apsilankyti vieninteliame Lietuvoje Klaipėdos laikrodžių muziejuje.
Laikrodžiai... Donelaitis ne vieną jų yra sumeistravęs. Kaip smalsu būtų po tą muziejų pasidairyti!
Abu ten ir patraukia. Pamatęs, kad svečiai labai susidomėję, direktorius Pričkus nusiveda juos į muziejaus dirbtuves. Čia kai kurie senoviniai laikrodžiai tyli – jau pavargę nuo metų naštos.
Donelaičiui rankos niežti juos pakrapštyti – o gal pavyktų bent keletą prakalbinti?
Direktorius, iš pradžių nelabai pasitikėdamas, vis dėlto leidžia Donelaičiui pabandyti.
Po šitiekos įspūdžių Donelaitis pasijunta kiek pavargęs. Jis nori parašyti laišką žmonai Onai Reginai į Tolminkiemį – visada jai rašydavo, jei tik kur toliau nuo namų būdavo iškeliavęs. Kaži kaip ji ten laikosi? Nė nenujaučia, kur jis pateko ir kiek visko prisikaupė! Reikėtų rasti kokią ramią vietelę, kad galėtų susikaupti ir išlieti jausmus popieriaus lape.
Mikas prisimena, kad nelabai toli už Klaipėdos – Kretingoje – yra vienuolynas. Gal Donelaičiui ten patiktų? Abu sėda į traukinį.
Traukinyje Donelaitis užsimano ko nors atsigerti. Mikas nueina ieškoti traukinio palydovės, netrukus grįžta su mineralinio vandens buteliu, bet Donelaičio vieta... tuščia!
Mikas puola po traukinį ieškoti Donelaičio.
Vienuoliai svetingai priima Donelaitį su Miku.
Vakarėjant, paprašęs vienuolių vyriausiojo, vardu Selmas, popieriaus ir rašalo su plunksna, Donelaitis užsidaro tykiame kambarėlyje ir pradeda rašyti žmonai Onai Reginai laišką: „O šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiesia...“.
Bet susikaupti sunku... Už lango šmėkšteli šikšnosparnis. Vis labiau temsta, ir netrukus į kambarėlį žvilgteli mėnulio pilnatis. Donelaitis pajunta bešiurpstąs nuo vienuolyno sienų vėsos.
Ūmai, įsipynusi į mėnulio šviesą, prie lango pasirodo Teofilio Ruigio dvasia. Donelaitis bemat jį atpažįsta. Ruigys nori žūtbūt sutrukdyti savo kaimynui grįžti namo ir, žiniuonės padedamas, atsivijo jį per laiko vartus.
– Laimėsi, – tavo laimė, – sako Ruigys. – Pralaimėsi, tamsūs šešėliai užklos tavo gyvenimą, ir namo negrįši.
Ir pažeria ant stalo domino kauliukų saują.
Mikas miega, pagalbos nėra iš kur tikėtis...
Ieškodamas susikaupimo, vienuolyne viešėjo ir aktorius Diksas.Susipažinęs su Donelaičiu ir Miku, pakvietė juos į Panevėžį, į teatrą. Ten kuriamas spektaklis, kurį tiesiog būtina pamatyti!
Nors ir nukrypusiems nuo savo kelio, Donelaičiui ir Mikui kažkas pakuždėjo, kad šios progos praleisti nevalia.
Atvažiavę į Panevėžį, jie pateko tiesiai į repeticiją. Diksas užlipo į sceną, bet netrukus pasigirdo piktas režisieriaus Lauro balsas:
– Įsijausk pagaliau! Tu turi vaidinti orų ir savo darbui atsidavusį žmogų. Iki premjeros mėnuo, o vaidmuo kaip pakibęs, taip pakibęs. Jei nežinai, kas yra orus žmogus, štai žvilgterk į tą keistokai apsirengusį poną.
Režisierius rodė į Donelaitį. Netrukus pats priėjo susipažinti ir paklausė, kaip jie čia atsidūrė.
Ir ką gi? Režisierius kūrė spektaklį... „Donelaitis“. Ar gali būti kas paprasčiau, negu vaidinti save?
Kol Donelaitis repetavo, Mikas nesėdėjo rankų sudėjęs. Jis padėjo šviesos operatoriui Dočiui (kuris, atvirai tariant, buvo gerokai pavėpęs), tvarkyti scenos apšvietimą. Reikėjo stengtis, kad Donelaitis neatsidurtų šešėlyje. Be to, Mikas gavo vaidinti piemenėlį, Šventainės pakrantėse aveles beganantį.
Ir štai spektaklio premjera. Mikas susikaupęs prie šviesų pulto, nes Dočys, kad jį galas, vėluoja. Artėja laikas, kai Mikui reikės vaidinti piemenėlį. Vos tik pasirodžius Dočiui, Mikas paknopstom puola į užkulisius, o iš ten – į sceną. Dar pačiu laiku.
Donelaitis panašų kaip kadaise pavasario rytą sėdi atsirėmęs į akmenį ir, pamatęs atlekiant Miką su riešutų maišeliu, visai ne pagal režisieriaus sumanymą ištaria: „Stui!“
Scenoje pasigirsta baisus bildesys. Šviesos operatorius Dočys iš netikėtumo nuspaudžia ne tą mygtuką, ir scena paskęsta tamsoje.
Vėl įsižiebus šviesai, žiūrovai aikteli: Donelaitis su piemenėliu dingo kaip į vandenį. Ne vienas pagalvoja: „Neblogai sumanyta!“
O Donelaitis atsiduria... na žinoma, kur kitur, jei ne Tolminkiemyje, prie Šventainės akmens. Nustebęs jis apsidairo: betgi čia žiema! Kyšteli rankas į kišenes – ne juokas toks šaltis! – ir bemat išsitraukia telefoną.
Kol jis nedingo, puola rašyti visiems žinutes – Mikui, bibliotekininkei, muziejaus direktoriui, choristams, vienuoliams, režisieriui... O kad nebūtų nesusipratimų, rašo tik lietuviškomis raidėmis.
Mikas džiaugėsi, kad padėjo Donelaičiui grįžti į Tolminkiemį. Atrišęs riešutų maišelį, rado jame saują puikiausių išgliaudytų riešutų.
O Donelaitis pasijuto atjaunėjęs, kupinas jėgų ir sako Mikui:
– Žinai, jaučiu, kad noriu rašyti. Imsiu ir sukursiu pasakojimą. Apie kelionę. Amžiną kelionę laiko ratu... Tik kaip jį reikės pavadinti?
Lizdeika buvo patenkintas Miko sumanumu. Grąžino jį per laiko vartus namo, o tada, atsivertęs savo burtų knygą, dviejose vietose, kur buvo pritiškę rašalo, paraštėje įrašė: „Stui!“. Dėl visa ko, jeigu kartais kada prireiktų.
Į žodynėlį abėcėlės tvarka sudėti žodžiai, kurių rašybos mokoma žaidime. Taip pat nurodytos pagrindinės jų formos.
Suabejojus galima pasitikrinti, kaip koks žodis rašomas. Jeigu pasiryžote mokytis nuosekliai, galite kasdien iš eilės perskaityti po grupelę žodžių, stengdamiesi įsidėmėti jų rašybą. Mokytojai gali užduoti mokiniams sugalvoti sakinių su pasirinktais iš žodynėlio žodžiais (įvairiomis jų formomis) ir juos užrašyti.