Kas yra rašyba?

Raštas – kalbos žymėjimo tam tikrais rašmenimis būdas. Jis yra ir kiekvienos kalbos tapatybės dalis, nes iš rašmenų galime atpažinti, kokia kalba parašytas tekstas. Be to, rašmenys kiekvienoje kalboje sudaro savitą sistemą – rašybą, t. y. sutartines taisykles, kad skirtingų žmonių užrašyta kalba būtų visiems ją vartojantiems suprantama.

Lietuvių kalbos rašyba pradėjo klostytis 16 a. ir buvo nuolat tobulinama. Jos raida neatsiejama nuo bendrinės lietuvių kalbos kūrimosi istorijos. O bendrinė lietuvių kalba, palyginti su kai kurių kitų kalbų bendrinėmis atmainomis, yra dar gana jauna.

Lietuvių kalbos rašybos principai

Lietuvių kalbos rašyba daugiausia yra fonetinė: kaip tariame (girdime), ypač balsius, taip rašome. Skirtingus garsus atitinka skirtingi rašto ženklai. Todėl lietuvių kalbos žodynuose, išskyrus specialų tarties žodyną, nėra reikalo atskirai nurodyti tarimą, kaip kad yra kai kuriose kitose kalbose. Tačiau dėl nemažos kalbėjimo (tarties) įvairovės, kuri susiklostė dėl Lietuvoje gyvuojančių tarmių ir šnektų, taip pat kitų kalbų įtakos, lietuviškai kalbėdami ne visi vienodai ištaria tuos pačius žodžius. Lietuvių kalbos rašyba pagrįsta bendrinės lietuvių kalbos, t. y. sunormintos atmainos, tartimi.

Be fonetinio (garsų atitikimo) principo, lietuvių kalbos rašyba paremta ir morfologiniu principu: tos pãčios žodžių morfemos rašomos vienodai, nors dėl garsų poveikio vienų kitiems jas turintys giminiški žodžiai gali būti tariami kiek skirtingai, pvz., augti (tariame [aukti]) ir užaugo.

Kartais rašybai taikomas tradicinis (istorinis) principas, pvz., nosinės ą, ę, į, ų rodo, kad jomis užrašomi ilgieji balsiai yra kilę iš dvigarsių an, en, in, un.

Kodėl reikia mokytis rašybos?

Bendras raštas ir rašyba ne tik suartina ta pačia kalba (nors kartais skirtingomis jos atmainomis) kalbančius žmones, bet ir leidžia naudotis anksčiau sukurtu rašytiniu palikimu ir šitaip perimti tautos sukauptą istorinę, kultūrinę, dorovinę patirtį ar, paprasčiau tariant, gyvenimo išmintį. Tik raštingas žmogus gali visavertiškai įsitraukti į valstybės, visuomenės gyvenimą, darbą ir kūrybą.

Rašybos taisyklių paprastai išmokstama mokykloje, o kai rašybos sistema būna perprasta, rašybos įgūdžiai sutvirtėja, automatizuojasi ir tokie išlieka visą gyvenimą.

Prasidėjus visuotinei skaitmenizacijai, elektroninio bendravimo priemonės (elektroninis paštas, mobilieji telefonai, interneto forumai ir t. t.) buvo daugiausia pritaikytos tik anglų kalbai ir keldavo sunkumų rašyti lietuviškais rašmenimis. Todėl per pastaruosius 10–15 metų lietuviškojoje elektroninėje terpėje susidarė klaidingi „šveplo“ rašymo įgūdžiai, pastebimai pradėjo menkti ne tik mokinių, bet ir gerokai seniau mokyklas baigusių žmonių raštingumas.

Tobulėjant informacinėms technologijoms, techninių kiūčių rašyti su visais lietuviškais ženklais nebeliko (tereikia tinkamai pasirinkti savo elektroninio rašymo įrankius), tačiau seni įpročiai nedingo. Tik nuolatinis pasiryžimas rašyti visur vartojant lietuviškus rašto ženklus gali grąžinti elektroninei terpei lietuviškumą ir palaikyti taisyklingo rašymo įgūdžius, kurie būtini ne tik profesinėje veikloje.

Kuo ydingas „šveplasis“ raštas?

Kartais svarstoma, kad galima rašyti bet kaip, svarbu susikalbėti ir būti suprastam. „Šveplasis“ raštas esą tam visai netrukdo. Bet žvilgterkime: lietuvių kalboje skirtingi garsai dažnai skiria žodžių reikšmes ar žodžių formas. Jeigu skirtingus garsus užrašysime tuo pačiu ženklu, nesusipratimų neišvengsime, nes kontekstas ne visada pagelbės.

Antai „švepluoju“ raštu parašius saugokis seseliu galima perkaityti ir seselių, ir šešėlių. O ką reiškia ji tikrai pasius – ar kalbama apie siuvimą (pasiūs), ar apie pasiutimą (pasius), ar apie siuntimą (pasiųs)? Kaip suprasti užrašytą klausimą Kur mano sunus? – ar turimas galvoje vienas sūnus, ar keli sūnūs? O jeigu gaunate „šveplą“ dalykinį laišką, kurį pasirašo, tarkim, jums nepažįstama Cicirgzdyte, ir turite jai skambinti, kaip ištarsite jos pavardę?

Kokie didžiausi lietuvių kalbos rašybos sunkumai?

Bendrinė tartis retam kuriam yra gimtoji, nuo mažens girdima namie. Be to, visi esame daugiau ar mažiau veikiami nebendrinių lietuvių kalbos atmainų. Todėl bendrinės tarties, kaip ir rašto, reikia specialiai mokytis. Galime džiaugtis, kad garsinis bendrinės lietuvių kalbos pavidalas su užrašytuoju beveik sutampa, todėl perprasti lietuvių kalbos rašybą nėra sunku. Tereikia išmokti rašybos taisykles ir nuolat praktikuotis, kol susidarys reikiami įgūdžiai.

Kas sunkiausia, mokantis lietuvių kalbos rašybos ir kaip tuos sunkumus įveikti, aprašyta kiekvienos žaidimo užduoties pagalbos puslapyje APIE UŽDUOTĮ. Rašant dažniausiai kyla tokių klausimų:

  • kada rašyti ilguosius, kada trumpuosius balsius (u ir ū; i ir y)?
  • kaip atskirti, kada rašyti e, ė arba ie; o ar uo?
  • kada rašyti nosines balses žodžių priešdėliuose, šaknyse ir galūnėse?
  • kaip išvengti supanašėjusių dėl tarimo priebalsių rašybos klaidų?
  • kada rašyti e, kada ia, jeigu tariama vienodai?
  • kada reikia rašyti priebalsį j, o kada nereikia?

Kas gali padėti mokytis taisyklingos rašybos?

Įsidėmėkite šiuos patarimus (daugiau jų rasite žaidimo užduočių pagalboje):

1) skaitykite knygas: atmintyje savaime liks taisyklingai užrašytų žodžių vaizdas, taip pat gausės žodžių ir jų reikšmių atsargos;

2) mokykitės taisyklingos bendrinės tarties: pasidomėkite, kokių mokymo priemonių – skaitmeninių plokštelių, internetinių įrankių yra sukurta;

3) mokykitės lietuvių kalbos gramatikos: žodžių ir jų formų darybos bei kaitybos, kad galėtumėte nustatyti giminiškus žodžius, atpažinti jų formas ir tinkamai pritaikyti rašybos taisykles;

4) tvirtinkite rašybos įgūdžius: rašykite diktantus, internete ir telefonuose nepasiduokite madoms rašyti be lietuviškų ženklų.

Literatūra

Bendrinės lietuvių kalbos žodynas. Vyriausioji redaktorė Danutė Liutkevičienė. Internetinis variantas [rašomas ir atnaujinamas]. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vyriausiasis redaktorius Stasys Keinys, 8-as patais. ir papild. leid., Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2021; elektroninis variantas, 2021.

Lietuvių kalbos rašyba: taisyklės, komentarai, patarimai. Parengė Rasuolė Vladarskienė ir Palmira Zemlevičiūtė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2022.

Kadžytė-Kuzavinienė, Liuda. Rašyba mokykloje. Kaunas: Šviesa, 1997.

Lietuvių kalbos enciklopedija. Parengė Kazys Morkūnas, redagavo Vytautas Ambrazas. 2-as patikslintas ir papildytas leidimas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008.

Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba. Parengė Nijolė Sližienė (Rašyba), Adelė Valeckienė (Skyryba). – Vilnius: Mokslas, 1992.

Lietuvių kalbos žinynas. Sudarė Pranas Kniūkšta. Kaunas: Šviesa; 1 leidimas – 1998, 5 leidimas – 2008.

Mokomasis lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodynas. Sudarė Pranas Kniūkšta, Antanas Lyberis. Kaunas: Šviesa; 1 leidimas – 1983, 12 leidimas – 2007.

Ružė, Albertas. Lietuvių kalbos rašyba. Kaunas: AESTI, 1997.

Šukys, Jonas. Kalbos kultūra visiems. Kaunas: Šviesa, 2003.

Vasiliauskienė, Virginija. Probleminiai lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos aspektai. Vilnius: Homo liber, 2002.