Apie žaidimą

LENGVAI IR RIMTAI

LENGVAI

Žaidimo vaizdai

„Gyvūnų spalvos“:
visiems internetu pasiekiamas pažintinis žaidimas, iliustruotas gyvūnų nuotraukomis.

Žaidimo užduotis:
pagal pateikiamas nuotraukas parinkti iš sąrašo žodžius, tinkamus gyvūnų kailio ar plunksnų spalvai apibūdinti.

Nauda:

• išmoksite retesnių lietuviškų žodžių, pamatysite, kaip atrodo tais žodžiais apibūdinami gyvūnai;

• lengviau įsivaizduosite, ką mūsų protėviai paliko mums tautosakoje: ką jie vadino bėrais ir juodbėriais žirgais, kas slypi mįslėje Šėmas jautis dangų laižo;

• suprasite, ką reiškia lietuvių literatūros klasikų aprašyti šyvas kumeliukas ar Girdvainio obuolmušiai žirgai „Baltaragio malūne“.

Jums padės:
žaidime esantis ŽODYNĖLIS su nuotraukomis. Jame nurodoma įvairių žodžių, kurie vartojami gyvūnams pagal kailio ar plunksnų spalvą apibūdinti, reikšmė. Įdomumo dėlei į žodynėlį įdėta ir keletas siauriau vartojamų šios srities žodžių (tarmybių), kurių pačiame žaidime nėra.

RIMTAI

Parengiamieji darbai

Kuriant šį žaidimą, buvo atlikta visokių apklausų, norint išsiaiškinti, kaip žmonės suvokia ir moka nupasakoti įvairių gyvūnų kailio ar plunksnų spalvas, kiek mūsų kalbinėje sąmonėje tebėra gyvi iš protėvių paveldėti gyvūnų spalvų pavadinimai.

Vyresniosios kartos žmonės, daugiausia tie, kurie gyvena kaime ar yra iš jo kilę, dar prisimena ir gali papasakoti, kaip vadinamas vienokio ar kitokio plauko gyvūnas. Tačiau tokių žmonių lieka vis mažiau ir mažiau. Vidurinė karta paprastai prisipažįsta, kad tokie žodžiai kaip sartas, palšas, keršas ir pan. jiems girdėti, bet retas kuris tiksliau supranta jų reikšmę.

2006 m. pavasarį anketomis apklausus apie 700 aukštesniųjų klasių įvairių Lietuvos mokyklų ir gimnazijų mokinių, paaiškėjo, kad tik apie pusė jų gali tinkamai paaiškinti, ką reiškia deglas paršelis, obuolmušis žirgas ar šyva kumelė, nors bent jau lietuvių kalbos ir literatūros pamokose turėjo būti su tais žodžiais susidūrę.

Žaidimo kūrimo paskatos

Apklausos leido geriau perprasti dabartinę padėtį ir įsitikinti, kad, jei nieko nedarysime, dar po kiek laiko karvės ir arkliai bus vadinami rudais, o nuo vaikystės mus lydintis Salomėjos Nėries „Senelės pasakos“ žąsinas moliūgas bus suprantamas kaip panašus į daržovę tuščiagalvis padaras. Tai paskatino ieškoti patrauklių būdų, kaip gaivinti šiuos besitraukiančius mūsų kalbos žodžius.

Apie spalvų pavadinimus

Žmonės spalvas suvokia labai nevienodai, be to, joms nusakyti lietuvių kalboje esama įvairiausių raiškos būdų. Dažnai, norint apibūdinti kokį daiktą, be įprastųjų spalvų pavadinimų (baltas, juodas, rudas…), mėginama ieškoti spalvinio panašumo su kokiu nors kitu, gerai pažįstamu aplinkos daiktu: morkinis, smėlio spalvos… Iš čia atsiranda ir palyginimų: juodas kaip anglis, baltas kaip sniegas, tamsus kaip debesis.

Gyvūnams apibūdinti pagal jų plauko, plunksnų ar odos spalvas, tų spalvų derinius ir kitus ypatumus lietuvių kalboje nuo seno turėta ir įvairiausių specialių žodžių: bėras arklys, žala ar žalmargė karvė, kanapėta višta ir t. t. Vien gyvulių plauko spalvai apibūdinti tokių žodžių esama daugiau kaip šimtas, o dar pridėkime pavadinimus paukščių plunksnų raibumui, roplių odos margumui įvardyti. Nemažai šių žodžių (pavyzdžiui, palšas, palvas, pilkas, raibas, rainas, širmas, šyvas, šėmas ir kt.) yra paveldėti net iš senosios indoeuropiečių prokalbės, taigi jie – neabejotinas ne tik lietuvių kalbos turtas.

Didžioji dalis gyvūnų spalvas nusakančių žodžių reti, būdingi tik atskiroms mūsų tarmėms. Pavyzdžiui, dulas, dulmargas – žemaitybės, timsras – vakarų aukštaičių (suvalkiečių) žodis. Tos pačiõs ar labai panašios spalvos pavadinimai kartais įvairuoja: vienur pažįsta tik sartą, kitur – tik raudą arklį; žemaičiams vištos šlakuotos, rytų aukštaičiams – kanapėtos. Be to, net ir labai panašiõs spalvos pavadinimai arkliams vieni, galvijams (karvėms, jaučiams) – kiti. Pavyzdžiui, karvė žala, o tokio pat rudumo arklys – sartas arba raudas; karvė dvyla, o tokios pat plauko spalvos arklys – bėras.

Mūsų protėviai mokėjo skirti ir išreikšti subtiliausius spalvų atspalvius. Antai iš Tirkšlių (Mažeikių rajono) didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ užrašyti sakiniai: Pelėkai šėmmarga karvė. Rudai širvas kumelys turėtas nemainos, tokio plauko ir nusprogsta, o raudai širvas balsta.

Apytikrei spalvai nusakyti taip pat vartojamos prielinksnių į, iš konstrukcijos (šyvas arklys – į pilkumą; dvylas jautis – juodas iš rudo); esama ir specialių žodžių darybos būdų, pavyzdžiui, priešdėliai apy- (apyjuodis), po- (pobaltis), priesagos -svas (gelsvas, rusvas), -zganas (balzganas, gelzganas). Spalvų ritmikai, įvairiems gyvūnų kailio, plunksnų ar odos margumo požymiams įvardyti vartojami žodžiai lopai, dėmės, dryžiai, juostos, taškai, bangelės ir pan.

Kai kurie gyvūnų plauko ar plunksnų spalvos pavadinimai labiau paplitę, žinomi visoje Lietuvoje, tik, deja, ir jie traukiasi iš vartosenos.

Žaidimo turinys

Šiame žaidime pateikiame tik labiau paplitusius ir kiekvienam žmogui, vartojančiam bendrinę lietuvių kalbą, reikalingus mokėti šios srities žodžius.

Be to, nurodomi tik tie gyvūnai, kuriems apibūdinti šių spalvų pavadinimai taikomi dažniausiai. Tačiau apskritai tų pavadinimų vartosena gali būti ir platesnė: pavyzdžiui, širmas gali būti ne tik žirgas, bet ir vilkas, kanapėta – ne tik višta, bet ir medžiaga (audinys), o šėmas – ne tik jautis, bet dar ir dangus.

Nereikia nusiminti, jei iškart nepataikytumėte atsakyti į žaidimo klausimus. Žaidimas juk mokomasis. O gal Jūsų tarmėje, jei ją turite, yra kitaip.

Rėmėjai

Dizaino darbams 2006 metais gauta paramos iš Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos prie Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos pagal laimėtą šviečiamųjų kultūros paveldo projektų paramos konkursą.

Visus kitus darbus rėmė Lietuvių kalbos institutas.

Informacinis žaidimo rėmėjas – žurnalas „Gimtasis žodis“.

Valstybinė lietuvių kalbos komisija – 2022 m. atnaujintos versijos rėmėja.

Padėkos žodis

Dėkojame visiems, kurie gera valia, patarimais ir užpildytomis anketomis prisidėjo prie šio žaidimo parengiamųjų ir kuriamųjų darbų.

2006 m. lapkritis, 2022 m. sausis

Žaidimo kūrėjų vardu – Rita Miliūnaitė