Tekstai diktantams
Įvadinė istorija
1. Tolminkiemio klebonija
Vieną skaistų 1765 metų pavasario rytą vaikščiojo Kristijonas Donelaitis po savo kleboniją. Bet nedžiugino jo nei danguje besišypsanti saulė, nei sode švilpaujantys varnėnai. Neglostė akies jo paties statyta mūrinė bažnyčia nei čia pat, Šventainės upelyje, besiturškiančios antys ir besikalanti iš žemės gaivi žaluma. Klebonijos ūkio reikalų ir teismų dėl žemės išvargintas, Donelaitis jautėsi prislėgtas ir nelaimingas. Atsiduso, atsisėdo prie saulėj įšilusio akmens, burbtelėjo kažką po nosim ir nepajuto, kaip užsnūdo…
Atsibunda… ir savo akimis netiki.
2. Europos parkas
Dairosi Donelaitis aplinkui. Saulė šelmiškai danguj šypsosi, varnėnai įžūliai švilpauja. Bet kažkas ne taip, nesava.
Atsistojo, žiūri – ant akmens užrašyta:
GEOGRAFINIS EUROPOS CENTRAS
„Aha, vadinasi, esu pačiam Europos vidury! O kurioj gi čia pusėj mano Tolminkiemis?“ – žvalgosi jis.
Išgirdęs netoliese kažką ūžiant, ėmė eiti garso pusėn ir, išlindęs iš miško, pamatė platų tiesų kelią.
Tik ūžt kažkas pro šalį. Ir vėl – tik ūžt spalvotos vežyklės. Kad lekia! Į vieną pusę, į kitą.
„Na ir įkliuvau, – diegteli Donelaičiui širdį. – Ką gi dabar daryti?“
Staiga jis prisiminė žynių žynį Lizdeiką, kuris yra jam padėjęs iš bėdos išsikapstyti, ir mintimis ėmė šauktis jo pagalbos.
3. Žynys Lizdeika
Lizdeika staiga pajunta, kad jį kažkas šaukia, ir pagalvoja: „Negi vėl tas patrakėlis Tadas Blinda į bėdas įklimpo? Ką tik Mikas jį padoriai kirčiuoti išmokė. O kas dabar?“
Bet, pasirodo, čia ne Blinda. Pagalbos šauksmas atlėkė iš Mažosios Lietuvos poeto Kristijono Donelaičio.
Lizdeika, išklausęs Donelaičio skundą, kad šis atsidūręs nei šen, nei ten, lyg Europos vidury, sako:
– Ir koksai galas ten tave nešė? Negaliu pats į tuos laikus eiti, bet lukterk, atsiųsiu tau į pagalbą sumanų vaikį Miką.
Paskui kiek pagalvojęs mįslingai pridūrė:
– Ar tik nebus čia Teofilio Ruigio darbeliai? Regis, sumanė jis, teismų sprendimais nepatenkintas, tave pradanginti, kad jam dalis bažnyčios ir valstiečių žemės pagaliau atitektų. Pažiūrėsiu, kas mano knygoj parašyta. Na štai:
Teofilis Ruigys paprašė piktos žiniuonės, kad toji užkerėtų mėgstamą Donelaičio akmenį prie Šventainės upelio: kai tik prie jo atsisės ir ištars: ……, amžiams pradings kitapus Laiko vartų. Atgal sugrįžti galės tik tada, kai antrąkart prie to paties akmens atsisės ir vėl ištars …. . O tai reiškia – niekada!
– Bet negaliu įskaityti, ką ištars, – atsiduso Lizdeika. – Kaip tyčia toj vietoj rašalo pritiškę…
4. Mikas
Mikas, visas įšilęs, taikėsi dar kartą mesti kamuolį į krepšį, tik pajuto, kad jį šaukiasi pats žynys Lizdeika.
Pasakęs, kad vėl reikia pagalbos, dabar jau Kristijonui Donelaičiui, Lizdeika, kaip ir prieš kelionę pas Blindą, įdavė Mikui maišelį stebuklingų riešutų ir perspėjo:
– Saugok šiuos riešutus. Jie suteiks jėgų ir išminties, o jeigu įveiksi visas kliūtis, jų kevalas skils ir į nieką pavers Ruigio žiniuonės užkeikimą. Bet įsidėmėk: kad riešutai neprarastų galios, saugokitės su Donelaičiu šešėlių! Juose žiniuonės kerai sustiprėja.
Tada Lizdeika paaiškino Mikui, kur ieškoti Donelaičio, ir jie atsisveikino.
Mikas susirūpino: žūtbūt reikia Donelaitį grąžinti namo, į Tolminkiemį, kad nepragaištų pradėti jo darbai.
5. Žinutė
Pasikalbėjus su Lizdeika, Donelaičiui net kakta išrasojo. Kyšt ranką į kišenę skepetos prakaitui nusibraukti ir užčiuopė kažkokią metalinę plokštelę. Išsitraukia, žiūri – ir vėl nieko nesupranta:
Saugokis seseliu! As tj busiu. Mikas ; )
„Būtų panašu į Miko žinią. Bet ką ji galėtų reikšti? Ir kokių seselių turėčiau saugotis?“ – ėmė spėlioti jis.
6. Vežyklė
Donelaičiui pakelėj bemindžikuojant ir dairantis Miko, sustoja viena blizganti vežyklė. Atsidaro durelės ir iš vidaus jaunikaitis šūkteli: „Sėsk, tėvuk, pavešiu!“
„Turbūt čia ir bus Mikas“, – pamanė Donelaitis ir įsiropštė į tą mažą kambariuką.
Durelės pokšt, vežyklė ūžt ir lekia.
– Tai Mikas būsi? – klausia Donelaitis.
– Kad ne, – aš Merčiukas.
Nespėjo jis išklausinėti Donelaičio, kur šis keliaująs, o čia tik braukšt kelių policija ir stabdo automobilį.
1 užduotis. Kelių policija (balandis)
– Kelių patruliai Krizas ir Gryta, – prisistatė policininkai.
– Kodėl važiuojate neprisisegęs saugos diržo? – kreipėsi Krizas į Donelaitį.
Šis nustebo:
– Ėgi kas čia per daiktas?
Na ir pasitaikyk šitaip! Donelaitis neturėjo nė už ką baudos susimokėti, tai kelių patruliai jį pasisodino į savo automobilį ir nusivežė į Vilniaus policijos nuovadą.
Laimė, čia jau laukė Mikas. Donelaitis apsidžiaugė, jį pamatęs, ir sako:
– Ne savo valia čia atsidūriau, bet Lizdeika žadėjo, kad padėsi man parkeliauti namo, į Tolminkiemį.
– Gerai, – sako Mikas. – Nuo Vilniaus toloka, bet ką nors sugalvosim. Tik pirmiau reikia, kad mus iš nuovados paleistų.
Vos pradėjo Mikas aiškinti policininkams, kad prieš juos – garsus poetas, o Krizas apsidžiaugė ir sako:
- Tai gal galėtumėt man pagelbėti? Po savaitės turėsiu atlikti valstybinės lietuvių kalbos testą ir gal pavyks gauti paaukštinimą tarnyboje. Bet kiek treniruojuosi, nelengvai man sekasi.
– Jei tik tiek, – kimbam į darbą, – tarė Mikas.
2 užduotis. Biblioteka (gegužė)
Išsilaisvinus iš nuovados, Mikui galvoje jau brendo planas, kaip sugrąžinti Donelaitį namo. Pirmiausia reikia žemėlapio! Ir ne bet kokio, o senovinio, kad būtų aišku, kurgi tas Tolminkiemis.
O senų žemėlapių būna…
Taip! Mikas prisiminė – mokytoja kartą jų klasę buvo nusivedusi apžiūrėti senųjų Vilniaus universiteto rūmų. O ten yra biblioteka, kur daugybė senų knygų ir žemėlapių.
Mikas su Donelaičiu nusigauna į universitetą. Kieme prie centrinių rūmų, prisibijodamas, ką pamanys Donelaitis, nedrąsiai parodo jam jo paties paminklą. Laimė, iš tolo Donelaitis neįžiūri, kokios datos ten parašytos. Keliauti laike – rizikinga…
Pro sunkias duris patekę į rūmus, keliautojai ieško bibliotekos. Juos sustabdo bibliotekininkė Katryna ir paprašo skaitytojo pažymėjimų. O iš kur jie turės?
Bet Katrynos būta sukalbamos. Sužinojusi, ko šiems keistuoliams reikia, ji pirmiausia duoda užduotį:
– Sutvarkykite štai tas skaitytojų grąžintas knygas ir tada galėsite apžiūrėti žemėlapius.
Knygas tvarkyti reikėjo atidžiai. Biblioteka kompiuterizuota, o knygos turi savo kodus ir vietas lentynose. Netiksliai pataikysi – signalizacija netylės.
Mikas dar žvilgtelėjo į Katryną. Ji pasiėmusi knygą atsisėdo prie savo stalelio. Tai buvo…
3 užduotis. Šernų baidyklė (birželis)
Gavę iš bibliotekininkės senovinį žemėlapį, Mikas su Donelaičiu nusibraižo kelionės planą. Pirmiausia reikia nusigauti į Žaslius, kur gyvena Miko seneliai.
Atsisveikinę su bibliotekininke, jie nuvažiuoja į autobusų stotį, sėda į autobusą, ant kurio užrašyta: VILNIUS–ŽASLIAI.
O po šilto pavasario seneliai jau kasa ankstyvąsias bulves. Ir du talkininkai pačiu laiku.
Tik bėda: pajutę šviežių bulvių kvapą, naktį šernai gerokai pamažino derlių. Reikia gelbėti, kas liko.
Donelaitis imasi meistrauti šernų baidyklę. Nusileidus saulei ir pranykus visiems šešėliams, abu su Miku pasislepia bulvių lauko pakrašty ir laukia šernų. Rūpi išbandyti, ar gerai veikia baidyklių mechanizmas.
Donelaitis, kad neprailgtų, kažką sau po nosimi murma. Mikas spėja nugirsti:
– O šernai, miške bekriuksėdami, to ir telaukė ir, sutemus visai, tuoj į pamiškę traukė…
4 užduotis. Chorų konkursas (liepa)
Bulvių derlius sudorotas. Nuo Žaslių pasienis čia pat, o už sienos ir Tolminkiemis nelabai toli. Donelaitis su Miku sėda į traukinį.
Pasieniečiai tikrina vizas, bet mūsų keleiviai jų neturi, ir ką gi – Kybartuose tenka išlipti.
Begalvodami, ką daryti, kavinėje jie susipažįsta su Bleberiu, kuris pasirodo besąs vairuotojas ir netrukus veš Kybartų mokinius į Kauną, į chorų konkursą. Donelaitis, praradęs viltį šiandien pasiekti namus, su Miku nutaria keliauti kartu.
Į Kauną suvažiavo daugybė chorų iš Lietuvos ir kaimynių šalių. Bet čia paaiškėjo, kad apsirgo Anykščių mokinių choro dirigentas. Mokiniai nuliūdę – negi, šitiek dirbus, teks važiuoti namo it musę kandus?
Donelaičiui sublizga akys. Ką ką, o jau su choru tvarkytis tai jis moka! Apsiėmęs padirbėti su Anykščių choristais, pradeda repeticijas. Iškart paaiškėja, kad ne visi mokiniai gerai taria ilguosius ir trumpuosius balsius. O dainuojant jie turi būti aiškiai girdimi! Donelaitis kantriai, bet griežtai imasi mokyti choristus, kuo skiriasi žodžiai lupa ir lūpa, tiko ir tyko. Kas nepasistengs, turės per konkursą sėdėti žiūrovų salėje!
5 užduotis. Jūros šventė (rugpjūtis)
Anykštėnai, Donelaičio vadovaujami, pasistengė, ir ne veltui. Antra vieta chorų konkurse – visai neblogai! Ir apdovanojimas puikus – ekskursija į Klaipėdą, į Jūros šventę. Negi Donelaitis su Miku jos atsisakys?
Klaipėdoje skamba muzika, ūžia atrakcionai, pakrantėje plūduriuoja dailūs, įvairiaspalvėmis vėliavėlėmis išpuošti laiveliai… Atvykėlius apsupa šventiškas šurmulys, nosį kutena gaivus nuo jūros dvelkiantis vėjelis. Akinamai švyti baltos burės jūroje, ir akimirką Donelaitis net pamiršta, kad turi grįžti į Tolminkiemį.
Miką traukia burlaivių lenktynės. Paaiškėja, kad visi, kas tik nori, gali jose dalyvauti! Donelaičio ilgai kalbinti nereikėjo…
6 užduotis. Laikrodžių muziejus (rugsėjis)
Bevaikštant po Klaipėdą, Donelaičio akys užkliūva už dailaus plakato su laikrodžiais. Mikas paaiškina, kad tai kvietimas apsilankyti vieninteliame Lietuvoje Klaipėdos laikrodžių muziejuje.
Laikrodžiai… Donelaitis ne vieną jų yra sumeistravęs. Kaip smalsu būtų po tą muziejų pasidairyti!
Abu ten ir patraukia. Pamatęs, kad svečiai labai susidomėję, direktorius Pričkus nusiveda juos į muziejaus dirbtuves. Čia kai kurie senoviniai laikrodžiai tyli – jau pavargę nuo metų naštos.
Donelaičiui rankos niežti juos pakrapštyti – o gal pavyktų bent keletą prakalbinti?
Direktorius, iš pradžių nelabai pasitikėdamas, vis dėlto leidžia Donelaičiui pabandyti.
7 užduotis. Traukinyje (spalis)
Po šitiekos įspūdžių Donelaitis pasijunta kiek pavargęs. Jis nori parašyti laišką žmonai Onai Reginai į Tolminkiemį – visada jai rašydavo, jei tik kur toliau nuo namų būdavo iškeliavęs. Kaži kaip ji ten laikosi? Nė nenujaučia, kur jis pateko ir kiek visko prisikaupė! Reikėtų rasti kokią ramią vietelę, kad galėtų susikaupti ir išlieti jausmus popieriaus lape.
Mikas prisimena, kad nelabai toli už Klaipėdos – Kretingoje – yra vienuolynas. Gal Donelaičiui ten patiktų? Abu sėda į traukinį.
Traukinyje Donelaitis užsimano ko nors atsigerti. Mikas nueina ieškoti traukinio palydovės, netrukus grįžta su mineralinio vandens buteliu, bet Donelaičio vieta… tuščia!
Mikas puola po traukinį ieškoti Donelaičio.
8 užduotis. Vienuolyne (lapkritis)
Vienuoliai svetingai priima Donelaitį su Miku.
Vakarėjant, paprašęs vienuolių vyriausiojo, vardu Selmas, popieriaus ir rašalo su plunksna, Donelaitis užsidaro tykiame kambarėlyje ir pradeda rašyti žmonai Onai Reginai laišką: „O šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiesia…“.
Bet susikaupti sunku… Už lango šmėkšteli šikšnosparnis. Vis labiau temsta, ir netrukus į kambarėlį žvilgteli mėnulio pilnatis. Donelaitis pajunta bešiurpstąs nuo vienuolyno sienų vėsos.
Ūmai, įsipynusi į mėnulio šviesą, prie lango pasirodo Teofilio Ruigio dvasia. Donelaitis bemat jį atpažįsta. Ruigys nori žūtbūt sutrukdyti savo kaimynui grįžti namo ir, žiniuonės padedamas, atsivijo jį per laiko vartus.
– Laimėsi, – tavo laimė, – sako Ruigys. – Pralaimėsi, tamsūs šešėliai užklos tavo gyvenimą, ir namo negrįši.
Ir pažeria ant stalo domino kauliukų saują.
Mikas miega, pagalbos nėra iš kur tikėtis…
9 užduotis. Teatre (gruodis)
Ieškodamas susikaupimo, vienuolyne viešėjo ir aktorius Diksas. Susipažinęs su Donelaičiu ir Miku, pakvietė juos į Panevėžį, į teatrą. Ten kuriamas spektaklis, kurį tiesiog būtina pamatyti!
Nors ir nukrypusiems nuo savo kelio, Donelaičiui ir Mikui kažkas pakuždėjo, kad šios progos praleisti nevalia.
Atvažiavę į Panevėžį, jie pateko tiesiai į repeticiją. Diksas užlipo į sceną, bet netrukus pasigirdo piktas režisieriaus Lauro balsas:
– Įsijausk pagaliau! Tu turi vaidinti orų ir savo darbui atsidavusį žmogų. Iki premjeros mėnuo, o vaidmuo kaip pakibęs, taip pakibęs. Jei nežinai, kas yra orus žmogus, štai žvilgterk į tą keistokai apsirengusį poną.
Režisierius rodė į Donelaitį. Netrukus pats priėjo susipažinti ir paklausė, kaip jie čia atsidūrė.
Ir ką gi? Režisierius kūrė spektaklį… „Donelaitis“. Ar gali būti kas paprasčiau, negu vaidinti save?
Kol Donelaitis repetavo, Mikas nesėdėjo rankų sudėjęs. Jis padėjo šviesos operatoriui Dočiui (kuris, atvirai tariant, buvo gerokai pavėpęs), tvarkyti scenos apšvietimą. Reikėjo stengtis, kad Donelaitis neatsidurtų šešėlyje. Be to, Mikas gavo vaidinti piemenėlį, Šventainės pakrantėse aveles beganantį.
10 užduotis. Tolminkiemis (sausis)
Ir štai spektaklio premjera. Mikas susikaupęs prie šviesų pulto, nes Dočys, kad jį galas, vėluoja. Artėja laikas, kai Mikui reikės vaidinti piemenėlį. Vos tik pasirodžius Dočiui, Mikas paknopstom puola į užkulisius, o iš ten – į sceną. Dar pačiu laiku.
Donelaitis panašų kaip kadaise pavasario rytą sėdi atsirėmęs į akmenį ir, pamatęs atlekiant Miką su riešutų maišeliu, visai ne pagal režisieriaus sumanymą ištaria: „Stui!“
Scenoje pasigirsta baisus bildesys. Šviesos operatorius Dočys iš netikėtumo nuspaudžia ne tą mygtuką, ir scena paskęsta tamsoje.
Vėl įsižiebus šviesai, žiūrovai aikteli: Donelaitis su piemenėliu dingo kaip į vandenį. Ne vienas pagalvoja: „Neblogai sumanyta!“
O Donelaitis atsiduria… na žinoma, kur kitur, jei ne Tolminkiemyje, prie Šventainės akmens. Nustebęs jis apsidairo: betgi čia žiema! Kyšteli rankas į kišenes – ne juokas toks šaltis! – ir bemat išsitraukia telefoną.
Kol jis nedingo, puola rašyti visiems žinutes – bibliotekininkei, muziejaus direktoriui, choristams, vienuoliams, režisieriui… O kad nebūtų nesusipratimų, rašo tik lietuviškomis raidėmis.
Pabaigos istorija
1. Žiema Tolminkiemyje
Mikas džiaugėsi, kad padėjo Donelaičiui grįžti į Tolminkiemį. Atrišęs riešutų maišelį, rado jame saują puikiausių išgliaudytų riešutų.
O Donelaitis pasijuto atjaunėjęs, kupinas jėgų ir sako Mikui:
– Žinai, jaučiu, kad noriu rašyti. Imsiu ir sukursiu pasakojimą. Apie kelionę. Amžiną kelionę laiko ratu… Tik kaip jį reikės pavadinti?
2. Įrašas burtų knygoje
Lizdeika buvo patenkintas Miko sumanumu. Grąžino jį per laiko vartus namo, o tada, atsivertęs savo burtų knygą, dviejose vietose, kur buvo pritiškę rašalo, paraštėje įrašė: „Stui!“. Dėl visa ko, jeigu kartais kada prireiktų.