Žaisdami šį žaidimą, įtvirtinsite savo rašybos įgūdžius, pasikartosite rašybos taisykles. Tačiau jūsų laukia ne tik raštingumo išbandymas.
Patirsite nuotykių, keliaudami laiko ratu drauge su žymiuoju Mažojoje Lietuvoje gyvenusiu ir kūrusiu poetu Kristijonu Donelaičiu ir jo pagalbininku Miku. Tai pasakojimas apie gimtinės trauką ir ilgesį: apie tuos, kurie, atsidūrę toli nuo namų, anksčiau ar vėliau į juos sugrįžta.
Kalbant apie menininko reikšmę ir vietą tautos ir visuomenės gyvenime, dera prisiminti vieną seną metodą, – įsivaizduoti, kad jo nėra. Taigi ir pabandykime įsivaizduoti, kad esame be K. Donelaičio…
Raimondas Kašauskas
Taigi Donelaitis suteikė lietuvybei dorovinį turinį, susiejo ją su krikščioniška etika ir teigė socialiai pažemintų lietuvių valstiečių moralinį pranašumą prieš vokiečių valdininkus, diduomenę ir atvykusius kolonistus. Taip stengtasi pažadinti nelaisvų žmonių tautinę savigarbą ir žmogiškąjį orumą, paskatinti juos vertinti ir saugoti paveldėtą savo bendruomenės gyvenimo būdą.
Darius Kuolys
Donelaičio laikų Prūsijos Kunigaikštystė nebuvo jau toks mažaraščių kraštas, o juk būrų poetas, šiaip ar taip, buvo Karaliaučiaus universiteto, tuometinės Europos mokslo švyturio, auklėtinis. Visuotinio raštingumo mitą paneigia augantis išmaniuosius telefonus maigančių beraščių, tarp jų ir diplomuotų, skaičius.
Marijus Šidlauskas
Rėzos paskelbti Donelaičio Metai XIX šimtmetyje priminė lietuvių tautos, jos kultūros kūrybinę galią tiek pasaulio tautoms, tiek savimi išlikti siekusiems lietuviams. Jie turėjo įtakos lietuvių rašto žmonių pasirinkimams ir viešoms laikysenoms ir taip brėžė lietuvių kultūrai istorinę perspektyvą.
Darius Kuolys
Ans, Jokūb, Ensky! kur bastotės prisiėdę? Štai jau vakars bus, o nieko dar nepradėjot. Ant jau visas sviets kaip skruzdėlyns susirinko, Ir kiekviens atlikt, kas reik, tikt bėga, tikt bėga; O jūs, neprieteliai, vis tikt kirmyt pasileidot?
Metai
Be to, K. Donelaitis ir kiti to laikotarpio poetai kuria lietuvių kalba. Jei skaitytume ne formaliai paveldosaugiškai, o kaip pavyzdį, K. Donelaitis galėtų tapti kalbos kūrimo, atnaujinimo skatintoju.
Gintautas Mažeikis
Lietuviškas žodis buvo gyvas paprastų kaimo žmonių lūpose, bet reikėjo ir įspūdingo spausdinto žodžio. Reikėjo, kad kas, kaip čia dabar pasakius, taip tarsi trinktelėtų į stalą: „Esame savo namuos dar ir mes!“ Ir Donelaitis trinktelėjo. Žinoma, ne kumštim geležine, o taip staiga pasireiškusia nepaprasta grožinio žodžio meistryste.
Henrikas Algis Čigriejus
Donelaičio tekstas turi būti išgyvenamas kaip dvasios pasaulis, išgirstamas kažkokia vidine klausa. Ir ši ypatinga klausa susijusi su kultūrine atmintim, tautine savastimi ir tapatybe. Donelaičio tekste turime išgirsti save, pajusti giliausius kalbinės atminties kodus.
Regimantas Tamošaitis
Vis dėlto viena akivaizdu: Donelaičio epas nėra tik paprastas pasakojimas apie Vyžlaukio valsčiaus būrų gyvenimą – jame, kaip Homero tekstuose, slypi tautinės bendruomenės kalbos, mąstymo, vaizduotės, dorinių nuostatų lobynas, per šimtmečius kurtas tradicinis tautos pasaulis.
Darius Kuolys
Donelaitis steigia mūsų klasiką ir mūsų kanoną, jis yra mūsų dvasios geležis ir mūsų kalbos auksas, žibantis pervartų pelenuose ir laiko dulkėse. Jo kūryba mums atstoja tautinį epą, ji nepakeičiama, kaip Odisėjui nepakeičiama buvo Itakė ir jos žemės dūmas.
Marijus Šidlauskas
Tačiau Donelaitis stulbina ne tik sodria ir nepakartojama gyva kalba, per tris šimtus metų įgaunančią vis didesnę vertę. Jis rašė tuo metu, kai dėl karo, bado ir maro kolonizuojamose žemėse lietuvninkų liko tik pusė gyventojų. Jo pasakėčios ir didysis epas – tai rūstus metraštis, įamžinantis tolydžio pavergiamos kadaise laisvos tautos degradavimą; jis su neprilygstamu įžvalgumu kuria personažus, kurie ima mėgdžioti svetimtaučių – vokiečių, prancūzų ir šveicarų – manieras ir taip praranda buvusią santūrią etiką, pamiršta savas tradicijas, aptingsta ir tampa nebevertinami net svetimų ponų […].
Daiva Tamošaitytė
Ar nėra Dantės likimas ištikęs Donelaitį mūsų dienomis? Ar Metai Lietuvos visuomenei netapo didingu pakelės paminklu – garbinamu, bet nebyliu, iš gyvos šių dienų kultūros išstumtu tekstu? O gal naujos tautos patirtys galėtų atverti dabarčiai svarbias Donelaičio epo reikšmes? Gal Apšvietos laikų Prūsų Lietuvos kunigas galėtų būti išmintingas ir iškalbingas mūsų laikų tautinio polilogo dalyvis?
Darius Kuolys
Bet kas per aukštai į juodus debesius kopa, Tam daugsyk Perkūns žaibuodams liepia sugrįžti.
Metai
Donelaičio žmonės tebėra gyvi, jo pasaulyje mirties nėra, jo lietuviškas žodis tebegyvena tarp mūsų ir kalba mums. O „Metų“ kalba yra polifoniška, daugiabalsė: bendruomenė prabyla skirtingais balsais ir jungia skirtingas patirtis bei požiūrius į bendrą išmintį. Todėl „Metuose“ atsiveria ne užguitų baudžiauninkų gyvenimo vaizdas, bet orios ir laisvos bendruomenės vaizdas: žmogus čia išsako savo požiūrį ir reikalauja savo žmogiškų teisių. Viena iš jų – gimtosios kalbos teisė, nes be jos kultūra neturi žmogiško veido.
Regimantas Tamošaitis
Guli žemėj Donelaitis tarp senų kardų ir būrų, po šaknim ir po ganyklom, po lėktuvų gaudimu…
Marcelijus Martinaitis
O kas yra Donelaitis man? Kažkada jis man buvo tiesiog klasikas, bet kai išmokau jį skaityti, pasijutau tarsi antrą kartą gimęs. Žinau viena: Žemaitė yra mano motina, Donelaitis yra mano tėvas. Šituo žinojimu esu gyvas ir tikras, šis žinojimas man teikia tapatybės pagrindus. Nes „Metai“ yra mano kultūrinės savasties dalis. Tame pasaulyje gyveno ir tebegyvena mano tėvai, mano seneliai ir proseneliai, iš to pasaulio išaugo kalba, kurioje išaugau aš pats ir per kurią matau savo pasaulį.
Regimantas Tamošaitis
Kožnas viens žmogus, taip pons, kaip būrs, prasidėdams Ir vargingai užgimdams tikt pumpurą rodo, Ik po tam tikrai, kaip dūšiai reik, prisižindęs Auga be rūpesčių, kasdien iš pumpuro kopdams. Ale su viena diena žiedelis dar nesirodo, Bet reik daug dienų, ik pumpurs jo prasilukštin Ir savo paslėptą grožybę visą parodo.
Metai
K. Donelaitis išdrįso pasirinkti tą kalbą, kuri, buvo aišku, neatneš populiarumo ir lobių viešajame gyvenime, nesuteiks jokių laurų, bet bus svarbi amžinybės perspektyvoje, bus dvasios darbo įrodymas. Net nebuvo didelės vilties, kad lietuviai išliks, kad kas nors kada nors jų kalbą prisimins. Todėl tai buvo veikiau egzistencinis apsisprendimas aukotis savo bendruomenei.
Gintautas Mažeikis
O ar gal ereliui žvirblis glūps prisilygint, Ar bloga varlė prieš liūtą didelį stengtis?
Metai
Taigi pagrįstai galima teigti, kad Donelaitis, remdamasis Antikos herojinių ir didaktinių epų pavyzdžiais, sukūrė savitą lietuvių tautos epą. Jo kūriniui būdingas visuotinumas, įkūnyta kolektyvinė išmintis, bendruomenės sąmonė. Metai – tai būrų bendruomenės pokalbis, būrų krivulė, kurioje aptariami esminiai tautos gyvenimo įvykiai: santykis su Dievu ir jo duota tvarka, požiūris į kitus ir svetimus, bendruomenės prigimtis, būdas, dorybės ir jų išsaugojimo rūpesčiai.
Darius Kuolys
Žinot juk visi, kaip kožnas Lietuvą giria Ir kaip daug svetimų žmonių, kad mus pamatytų, Iš visų kampų šio svieto jau susibėgo.
Metai
Skaitydami K. Donelaitį, žiūrime, ką reiškė ilgais rudens–žiemos vakarais, kai nebuvo televizijos ir šviesos, vaikščioti į smerkiamas smukles, ilgai žaisti kortomis, sekti pasakas ir – kokias, kokio žiaurumo, su kokia retorika sekamas pasakas. Kiekvienas kasdienybės momentas tuo laikotarpiu buvo užpildomas kitaip. Ta kasdienybė, netapati mūsų laikui, mums gali daug atskleisti. K. Donelaičio kūryba mus gali nukelti į kitą epochą. Jei tokiu būdu nekeliausi per laikotarpius, liksi lėkštas ir neįdomus.
Gintautas Mažeikis
Viens taria per šviesu, kitam negana šviesybės; Šiuilė šiam negera, o ans pamokinimą peikia. Šulmistras keliems per jauns ir nieką nemoka, O kitiems tas pats per sens ir blogs pasirodo. Jis giedodams šiam per daug nemandagiai rėkia, O kitam tas pats kaip reikia rėkti nemoka.
Metai
Tačiau Donelaitis stulbina ne tik sodria ir nepakartojama gyva kalba, per tris šimtus metų įgaunančią vis didesnę vertę. Jis rašė tuo metu, kai dėl karo, bado ir maro kolonizuojamose žemėse lietuvninkų liko tik pusė gyventojų. Jo pasakėčios ir didysis epas – tai rūstus metraštis, įamžinantis tolydžio pavergiamos kadaise laisvos tautos degradavimą; jis su neprilygstamu įžvalgumu kuria personažus, kurie ima mėgdžioti svetimtaučių – vokiečių, prancūzų ir šveicarų – manieras ir taip praranda buvusią santūrią etiką, pamiršta savas tradicijas, aptingsta ir tampa nebevertinami net svetimų ponų […].
Daiva Tamošaitytė
Be to, K. Donelaitis ir kiti to laikotarpio poetai kuria lietuvių kalba. Jei skaitytume ne formaliai paveldosaugiškai, o kaip pavyzdį, K. Donelaitis galėtų tapti kalbos kūrimo, atnaujinimo skatintoju.
Gintautas Mažeikis
Rods, – tarė Pričkus, – jauns žmogus durnai dūkinėdams Nei sidabras gyvs stikle mudriai šokinėja Ir per daug durnuodams sau iškadą padaro.
Metai
Kai skaitai Donelaitį, tiesiog jauti, kad tas žodis – ne užrašytas, o įrėžtas raukšlėse per ilgus metus. Jis atsineštas iš laukų, prakaite mirkytas, lietuje praustas, kvepiantis dešromis, lašiniais, žolelėmis, nugirstas iš lakštingalos, pelėdos… Tai žmogus, sugebėjęs savo triūsą ir vargą paversti eilėmis. „Metai“ – tiesiog gyvenimo vargas, tapęs poezija.
Rolandas Kazlas
Iš tiesų, Metai – politinio pobūdžio tekstas, turintis aiškiai išdėstytą tautinio ir kultūrinio pasipriešinimo programą. Visą kūrinį yra persmelkusi tautos likimo ir išlikimo idėja. Epe vaizduojama Vyžlaukio valsčiaus lietuvininkų bendruomenė, kovojanti dėl savo garbės, papročių, kalbos, tapatybės, taigi - dėl išlikimo. […]
Darius Kuolys
Kristijonas Donelaitis – mūsų kultūros neišsemiamas šulinys: vis pasisemiame, kiek kas galime, kiek kam kada reikia.
Viktorija Daujotytė
Taigi Donelaitis suteikė lietuvybei dorovinį turinį, susiejo ją su krikščioniška etika ir teigė socialiai pažemintų lietuvių valstiečių moralinį pranašumą prieš vokiečių valdininkus, diduomenę ir atvykusius kolonistus. Taip stengtasi pažadinti nelaisvų žmonių tautinę savigarbą ir žmogiškąjį orumą, paskatinti juos vertinti ir saugoti paveldėtą savo bendruomenės gyvenimo būdą.
Darius Kuolys
Kai skaitai Donelaitį, tiesiog jauti, kad tas žodis – ne užrašytas, o įrėžtas raukšlėse per ilgus metus. Jis atsineštas iš laukų, prakaite mirkytas, lietuje praustas, kvepiantis dešromis, lašiniais, žolelėmis, nugirstas iš lakštingalos, pelėdos… Tai žmogus, sugebėjęs savo triūsą ir vargą paversti eilėmis. „Metai“ – tiesiog gyvenimo vargas, tapęs poezija.
Rolandas Kazlas
Donelaičio tekstas turi būti išgyvenamas kaip dvasios pasaulis, išgirstamas kažkokia vidine klausa. Ir ši ypatinga klausa susijusi su kultūrine atmintim, tautine savastimi ir tapatybe. Donelaičio tekste turime išgirsti save, pajusti giliausius kalbinės atminties kodus.
Regimantas Tamošaitis
Ak! – tarė Krizas, – rods dar daug mums reiks pasipurtint, Ik visur savo būriškus atliksime darbus.
Metai
Besigilinant į Donelaitį, jo poemą, gyvenimą pradėjo rastis toks jausmas ir nuostaba: kokia galinga kalba! Kokia graži poezija! Koks gilus mąstymas… Koks stiprus žmogus, šaunus lietuvis ir nuostabus poetas, koks mąstytojas! Nėra išlikę jokio Donelaičio atvaizdo, tačiau stebuklingai išliko jo negausūs kūriniai, o tai ir yra pats geriausias jo paveikslas ir liudijimas.
Rolandas Kazlas
Tai citatos iš Kristijono Donelaičio „Metų“, taip pat iš rašytojų, literatūrologų, kultūrologų darbų (parinktos iš kultūrinėje spaudoje – leidiniuose „Metai“, „Literatūra ir menas“, bernardinai.lt ir kt. – skelbtų straipsnių, pokalbių).